Sveiki atvykę į Vilniaus rajono mokyklų metodinės tarybos svetainę!

Mielieji,

 

Tegul šventinis rugsėjo skambutis šiltu jausmu sušildo Jūsų širdis ir dovanoja gražią ir prasmingą Mokslo ir žinių šventę.

                                                                                                                                  01-09-2016

 

 Straipsnis vertas dėmesio tiems, kurie nori skaityti aktualią kritišką informaciją apie švietimo sistemą.

šalitinis: http://www.gargzdai.lt/kas-darosi-lietuvos-mokyklose/

 

Kas darosi Lietuvos mokyklose?

 Taupymo mašina sutrynė į šipulius mokinio individualumą, saugumą, patogumą bei mokymo kokybę. Su išpūstomis klasėmis buvo „nuvainikuotas“ mokinys, mokytojas. Juk visiems norisi, jog mokyklos būtų orientuotos į mokinį

Paskutiniu metu verda nemažos diskusijos dėl mokytojų atlyginimų, streikų, mokinių skaičiaus klasėje, naujos mokytojų atestacijos. Visi esame kaip nors susiję su mokykla, nes patys buvome mokiniai, leidžiame savo atžalas į mokyklas arba tai daro mūsų artimieji, draugai ar kaimynai. Kiti tiesiogiai dirba švietimo ir mokslo sistemoje: moko, dėsto ar rašo vadovėlius. Labiausiai mokykla turėtų rūpėti mokinių tėveliams. Tai, kas šiuo metu vyksta, daroma ar planuojama daryti su mokyklomis ir mokiniais, kurie nuo jos neatskiriami, manau, yra visai nesusiję su mokslo kokybės gerinimu. Viskas jau seniai yra susiję tik su taupymu. Tai apie tai ir kalbėkite, švietimo strategijų kūrėjai.

 

Pamokoje – mažiau nei minutė

Klasės sujungtos iki trisdešimties mokinių ir daugiau. Paskaičiuokime, kiek per pamoką galima skirti dėmesio vienam mokiniui. Žinant šiek tiek pamokos struktūrą gaunasi mažiau nei minutė. Ką žmogus, darbininkas gali padaryti per minutę?

Garsus mokyklų kritikas Polis Goodmanan‘as teigė, jog mokyklose mokant vaikus daroma žala proporcinga mokinių skaičiui klasėje. Ne vienas žinome pavyzdžių, jog mokinio pažymiai gerėja su juo daugiau užsiimant. Todėl kyla klausimas, kodėl mokykla atsisako mokyti vaikus? Kodėl taip paplito papildomas mokymas, korepetitoriai?

Gamybos įmonė ar kita veikla užsiimanti įstaiga, turinti trisdešimt darbuotojų, jau vadinama vidutinio dydžio. Mokytojas, kuris atsistoja prieš tokį būrį mokinių, stovi prieš auditoriją. Mes turime suvokti, jog auditorijose sėdi studentai, kurie daugiau ar mažiau motyvuoti. Mokyklose mokiniai dar yra gyvenimo ir mokslo procese. Jie dar tik save atranda, mokosi mokytis, gyventi, neturi vieningos motyvacijos. Stiprios mokyklos, kurios vykdo dideles atrankas ir atsirenka vienodos motyvacijos ir pajėgumo vaikus, gali sau leisti didesnes klases. Tėvai kartais suvokia ir nori, jog mokykla ir mokytojai vykdytų (be mokslo) saugumo bei priežiūros funkcijas. Nori, jog jų vaikai būtų saugūs ir nuolatinėje neakivaizdžioje kontrolėje. Nori, jog mokytojai pažintų vaikus.

Bet dabar paskaičiuokime: šešios pamokos po trisdešimt mokinių. Dažnai sunku įsiminti visų pavardes. O ką kalbėti apie saugumą, kai mokiniai į mokyklą turi važiuoti keletą kilometrų iki mokyklos. Mokyklos naikinamos, jungiamos, tai, ką jos buvo sukaupusios, išdraskyta.

Talpykla ir taupykla

Didžiausias baubas mokiniams yra valstybiniai egzaminai ir nesuprantamiausias dalykas – valstybinių egzaminų vieta. Vykdomas slapuko žaidimas. Mokiniai keliauja į kitas mokyklas, kad ten laikytų egzaminus. Kodėl jie negali to daryti savo mokykloje? Ar čia papildomo streso įvarymas, ar šou elementas prieš egzaminą? Koks skirtumas, koks pastatas, svarbu egzamino užduočių paslapties užtikrinimas ir egzamino vykdymas.

Labai įdomi švietimo sistemos misija – ji dirba, kad turėtų darbo kiti. Papildomo ugdymo mokyklėlių, korepetitorių šiuo metu pridygo kaip grybų. Darželinukai po darželio, mokiniai po pamokų vežiojami į pamokėles. Juk už ką mokame, tą gauname darželyje, mokykloje. Norint išlaikyti egzaminus, reikia mokytis papildomai, ir gana daug. Manau, kad tėvai dažnai turėtų pagalvoti, kiek vaikas per pamoką galėjo išgirsti ir suprasti. Kiek mokinių per pamoką gali paklausti mokytojo, jei nesupranta? Jei paklaustų visi trisdešimt? Ar pamokos užteks visiems atsakyti? Mokykla tapo „talpykla“ ir „taupykla“. Tai vieta, kur tam tikrą laiką būna vaikas ir mokinys. Kai kurių vaikų ir mokinių mokymasis vyksta po mokyklos. Kiek sutaupo nuo vaikų mokykla, tiek reikia sumokėti privačiam ugdymui. Kiekvieną mėnesį tėvai tuos skaičius turėtų žinoti. Kuo mokykla daugiau taupo, tuo geriau verslui, Lietuvai?

Mokytojų perteklius dirbtinis

Vertėtų prisiminti ir apie socialinės atskirties skatinimą. Jei tėveliai gerai uždirba, jei jie pajėgūs mokėti už papildomas pamokas, tai vaikas jaučiasi labiau motyvuotas. Jis daugiau sužino, įdomiau leidžia laiką. Juk ką įdėsi, tą ir turėsi. Dabar susiduriame su masiniu nenoru mokytis. Juk yra tėvelių, negalinčių ar neturinčių laiko papildomai ugdyti savo atžalų. Kiek yra negalinčių tinkamai prižiūrėti savo vaikų. Pasižiūrėkime, kokiu grafiku dirba prekybos centrai, kitų sričių darbuotojai. Ten juk dirba darbuotojai, kurie taip pat yra tėveliai ir mamytės.

Švietimo ir mokslo ministrė ir ministerija mokytojų perteklių sieja su mokinių mažėjimu. Bet juk su mokinio krepšelio įvedimu atsirado išpūstos klasės, pasikeitė mokinių skaičius. Paradoksas tęsiasi. Iš dviejų klasių tapo viena. Mokytojui krūvis nesikeitė, tie kurie dirba dideliu krūviu, kad kažkiek užsidirbtų, pervargsta, kenčia darbo kokybė. Be darbo liko nemažai mokytojų. Štai jums ir perteklius. Jei mokytojas nebūtų priverstas dirbti 28–30 kontaktinių valandų per savaitę, kad padoriau užsidirbtų, o krūvis būtų 20–24 kontaktinės valandos ir mokama už visus mokytojo atliekamus darbus, tai atsirastų darbo vietų mokytojams, bet tai reikštų, kad mokytojų ne per daug, o trūksta. Taupymo mašina sutrynė į šipulius mokinio individualumą, saugumą, patogumą ir mokymo kokybę. Su išpūstomis klasėmis buvo „nuvainikuotas“ mokinys, mokytojas. Juk visiems norisi, kad mokyklos būtų orientuotos į mokinį.

Vietoj naujovių – kalimas

Klasės didelės, bet ar pasirūpinta papildomomis priemonėmis mokytojui? Ar jis visada disponuoja kuo nors daugiau nei lenta, kreida ir vadovėliu? Kur ugdymo priemonių įvairovė? Kasmet vykstančiose parodose matome papildomų priemonių naujoves. Ar jos yra mokyklose, ar mokytojai turi galimybę su jomis susipažinti, ar mūsų mokiniai jomis naudojasi? Dėl to kyla didelės abejonės.

Mokinių skaičius klasėse didelis, programos perkrautos, orientuotos į faktus ir skaičius. Todėl neįmanomas dėstomo dalyko kūrybinis pateikimas. Tuomet belieka skiepyti mokiniams tik paklusnumą ir kalimą. O kaip kitaip išmokyti 30 mokinių klasę? Kokios sąlygos, tokie ir metodai.

Tėveliai, nebūkite naivūs. Nustokite kalbėti apie mokytojo pašaukimą. Sunku suvokti, kas tai yra? Kai švietimo sistemos puoselėtojai neturi atsakymo, pradeda kalbėti apie mokytojo pašaukimą. Jie pradeda slėptis po šia sąvoka. Mokytojas yra darbuotojas. Jam turi būti sudarytos geros sąlygos dirbti. Jo darbas nėra lengvas, nėra gerai apmokamas ar gerai vertinamas. Dauguma mokytojų išsilavinę, sąmoningi ir nuostabūs žmonės. Tuo galima įsitikinti pasidomėjus mokyklinių olimpiadų, įvairių konkursų bei egzaminų rezultatais. Mokytojai dirba labai svarbų darbą. Jūs jiems patikite brangiausią turtą – savo vaikus bei jų ateitį.

Tobulinti patikėta funkcionieriams

Po dažnai skambančių tezių iš „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos“ tenka suvokti, jog mokytojai yra silpni, nesugebantys išsikelti sau tikslų ir jų siekti. Nesuvokiantys savo karjeros galimybių. Jiems reikia funkcionierių (profesinio tobulinimo konsultantų), kurie organizuos jų karjerą, kurie juos tikrins, vertins, už juos priims sprendimus, bet kas keisčiausia, tuos jų priimtus sprendimus įgyvendins mokytojai. Keistai elgiasi ir pačių mokyklų bendruomenės, norėdamos atrodyti šaunios, apsikrauna papildomais darbais, už kuriuos mokytojui niekas neatlygina, pamokų demonstravimais, konferencijomis, nereikalingais seminarais, kurie kartais turi labai abejotiną pridedamąją vertę ir tikrai netaupo švietimui skirtų lėšų.

Mokytojus pirmiausia vertina jų mokiniai ir jų tėveliai, nes jie renkasi mokyklas. Bet kaip galima vertinti žmogaus ateities viziją (keletui metų į priekį)? Mokytojo ateities vizija yra tik mokytojo reikalas. Apie savo planus su niekuo neprivalu dalintis. Karjera yra žmogaus pasirinkimas. Apie ką kalba įvairios koncepcijos? Tai toks didelis nusikalbėjimas. Tai visiškas mokytojo vardo, jo vaidmens pažeminimas. Tai visiškas Mokytojo „nuvainikavimas“. Mokytojas tampa „taškų suma“.

Mokytojo darbas turėtų būti įvertinamas pakankamai aiškiai. Tai – pamoka, racionaliai pasverta mokytojo įvairi veikla, telpanti į darbo dieną, o ne naktinius darbus, standartizuoti testai, egzaminų rezultatai. Kodėl dar turi būti kažkokie papildomi vertinimai? Atsiras ir nauji atestacijos nuostatai. Būtų įdomu sužinoti, kas yra „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos metmenų“ autorius? Kiekvienas darbas turi autorystę. Būtų įdomu pamatyti, kaip profesinio tobulinimo konsultantai pasisodina mokytoją ir apsagstę įvairiais prietaisais, panašiais į melo detektorių, kvočia jo ateities planus arba taiko sankcijas jaunajam mokytojui.

„Metmenų“ kūrėjai tegul pailsi

Kai pradedama rengti tokias koncepcijas, kyla klausimas, ką mieli švietimo sistemos vadai padarė, kad mokiniams mokykla taptų antraisiais namais? Ką nuveikėte profesinio orientavimo srityje? (pažvelkite į profesijų sąrašą, sudaromą stojant į aukštąsias mokyklas. Ta sąrašo įvairovė parodo, jog žmogus visai apie save nieko nežino). Kodėl atsirado mokestis už mokslą? Kodėl mokymas neorientuotas į gyvenimą? Kur darželiai nuo vienerių metų? Kodėl perpildyti darželiai nuo dvejų metų? Kodėl mokiniai neturi motyvacijos mokytis? Kaip sumažinsite socialinę atskirtį? Kada mokyklos bus aprūpintos reikiamomis priemonėmis? Kada mažės mokinių skaičius klasėse? Kada supaprastės programos? Kiek valandų trunka būsimo pedagogo praktika? Nuo kada pradėsime reikalauti pašaukimo iš švietimo ministro?

Kada nusistovės ramybė, nebevyks jokios naujos reformos, nebesikeis programos, taps aiški ir paprasta egzaminų tvarka? Kada mokykloje įsivyraus tvarka ir ramybė?

Kada mokytojai visą savo energiją skirs darbui su mokiniais (geros darbo sąlygos, padorus atlyginimas) ir atsiras atsakomasis ryšys. Kada mokiniai suvoks savo pareigas ir įsipareigojimus. Kada tėveliai supras mokymo programas, egzaminų tvarką ir pradės aktyviau reikštis mokyklos bendruomenės gyvenime, reikalauti įstatymų kūrėjų, mokyklų steigėjų gerinti sąlygas darželiuose, mokyklose, palaikys švietimo bendruomenę, nes pedagogai ugdo jų brangiausią turtą – vaikus bei jų ateitį.

Ir dar – gerai pailsėję „metmenų“ kūrėjai atsiprašytų mokytojų. Ir tyliai save ramintų, jog nieko nedarymas kartais irgi yra darbas.

Vytautas BRAZAUSKAS

Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos mokytojas

 

Vilniaus r. Mokyklų metodinės tarybos seminaro akimirkos

 2016-04-27

Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijoje įvyko seminaras tema "Vertinimas ir įsivertinimas pamokoje", kuriame dalyvavo ne tik Vilniaus r. Mokyklų metodinės tarybos nariai, bet ir mokytojai-dalykininkai. Džiugu, kad kartu su mumis seminare dalyvavo Jaroslav Suboč, Vilniaus r. savivaldybės Švietimo skyriaus vyresn. specialistas.

Pasak mokytojo eksperto Vytauto Steponavičiaus šis seminaras įvyko jau 4 kartą ir kasmet sulaukia vis didesnio mokytojų būrio - besidominčių naujovėmis, norinčių pasisemti naujų idėjų, pasitvirtinti sau, kad žengia teisingu keliu, kuris užtikrina mokinių kokybišką mokymąsi.

Seminaro pirmoje dalyje turėjome galimybę išklausyti du pranešimus apie vertinimą ir įsivertinimą pamokoje bei mokymo(si) būdų įtaką įsivertinimui, kuriuos parengė gimnazijos mokytojai. Meilės Lukšienės gimnazijos direktorė Jūratė Adrija Šidlauskienė pristatydama savo gimnazijos mokytojus-pranešėjus pabrėžė šių mokytojų turimą patirtį bei dalijimąsi patirtimi su šalies mokytojais.

Po įvadinės dalies gimnazijos bendruomenė pakvietė mus į savotiškas kūrybines dirbtuves, kuriose galėjome stebėti pamokas, o po to dalyvauti jų aptarime, refleksijoje. Seminaro dalyviai įvardino tokius pamokų sėkmės kriterijus: klasių mikroklimatas, gerus mokinių bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, įvairių vertinimo ir įsivertinimo įrankių naudojimas, mokinių gebėjimas reflektuoti, analizuoti, argumentuoti, teikti pagalbą, gebėjimas naudotis įvairiais šaltiniais, pamokos siejimas su gyvenimu, pabrėžiant pritaikomumą.

Verta paminėti, kad stebėjome integruotas pamokas (žemiau rasite seminaro darbotvarkę) pvz. technologijų ir istorijos, anglų k. ir matematikos, kūno kultūros ir fizikos, matematikos ir lietuvių k. ir kt. Seminaro dalyviai stebėdami pamokas pabrėžė, kad mokiniai yra įpratę dirbti tokiu būdu, jiems tai yra įprasta kasdienė veikla.

Dėkojame Meilės Lukšienės gimnazijos mokytojams, o ypač mokiniams, kurie leido mums pasisemti patirties, pamatyti gyvai iš šalies tikrą, nesuvaidintą, kurioje labiau vyravo mokymasis o ne mokymas, pamoką.

Tariame ačiū direktorei Jūratei, kuri kartu su savo komanda pakvietė mus į praktinį seminarą. Tikimės tolesnio glaudaus bendradarbiavimo.

Mokyklų metodinės tarybos vardu Ana Pavilovič-Jančis

 

SEMINARO DARBOTVARKĖ

800-900  Dalyvių registracija
900-925   „Vertinimas ir įsivertinimas pamokoje“
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Edita Kazakevičiūtė-Etlioglu ir anglų kalbos vyresnioji mokytoja Dovilė Banienė
925-955  „Mokymo(si) būdų įtaka įsivertinimui“
 Matematikos mokytojas Andrius Berniukevičius
1000-1045  Atviros pamokos:
Integruota technologijų ir istorijos pamoka IG klasėje
Technologijų vyresnioji mokytoja Alicija Volodkevič ir istorijos vyresnioji mokytoja Jurgita Dervinienė
Integruota anglų kalbos ir matematikos pamoka IIG klasėje
Anglų kalbos mokytoja Ana Taraškevič ir matematikos mokytojas Andrius Berniukevičius
Integruota pasaulio pažinimo ir matematikos pamoka 3 klasėje
Pradinio ugdymo mokytoja metodininkė Asta Andrikonienė ir pradinio ugdymo vyresnioji mokytoja Rasa Makarevičienė
Integruota kūno kultūros ir fizikos pamoka IIIG klasėje
Kūno kultūros mokytojas metodininkas Saulius Barevičius ir fizikos mokytojas Artūras Masevičius
1045-1100       Kavos pertrauka
1105-1150       Atviros pamokos:
Integruota anglų kalbos ir istorijos pamoka  IIG klasėje
Anglų kalbos vyresnioji  mokytoja Dovilė Banienė ir istorijos vyresnioji mokytoja Jurgita Dervinienė
Integruota matematikos ir lietuvių kalbos pamoka 4 klasėje
Pradinio ugdymo mokytoja metodininkė Salvija Karčiauskienė ir matematikos mokytojas Andrius Guzėjus
Integruota kūno kultūros ir šokio pamoka 2 klasėje
Kūno kultūros vyresnysis mokytojas Gintaras Taučius ir šokio mokytojas Vilius Ščerbickas
1155-1230 Stebėtų pamokų aptarimas
1230-1300 Seminaro refleksija